
2011 m. kovo 25 d., penktadienis

Praradę ką nors brangaus, prarandame viską. Po pirmojo praradimo tampame abejingi. Imame kelti sau vis mažesnius reikalavimus, vis mažiau save ribojame ir sakome, kad tai brendimo procesas, kad šitaip tampame suaugę, nors iš tiesų tai tėra nuosmukis. Ir baigiasi jis visišku supuvimu.
Iš tikro kai prarandame žmogų,kuris mums yra brangus,mes atrodo netenkame viso savo pasaulio per vieną akimirką.netenkame visko ką taip ilgai laikėme savo rankose ir bandėme nepaleisti.Kairtais po praradimu mes pradėdame galvoti,kad per daug iškėleme ta kartele,kad reikėtų ją nuleisti,bet vos pradėjus kažką iš naujo pamatai,kad ta kartelė iškelta dar akščiau negu buvo.Mūsų reikalavimai tampa didesnį,bet apgalvoti.Jie ne akimirkos sprendimai,tai ilgo galvojimo vaisius.Kalbant apie mane tai sekais gan neblogai,visa savaite buvo tokia kankinanti,nes buvo begalo didelė nuotaikų kaita ir kažkaip visus tik suerzindavau.Linksmiausia diena ir pati geriausia,visoje savaitėje buvo vakar vakaras.Mano rūbai ir plaukai kvepia iki šiol,o kūnas jau įsigerė ta kvepalų kvapą ir kvepės mažų mažiausiai kelias dienas,nors ir prausiuos :D
Šiaip vakar iš niekur nieko gavau nauja pravarde,bet neprisimenu kokia :D sklerozė man :DD ai va dar atšvenčiau tėčio gimtadienį ir susipažinau su Mante,pamotės sunumi,iškart abu radome bendrą kalbą ir šiaip fainas toks atrodo,tik kad jaunesnis už mane.Kitais metais jis bus virėjas ir eis į ta pačią mokyklą kaip ir aš dabar :D
nepykstų ant klaido,nes pasirodo kai kas nori mus sukiršinti,teguk bando bet kol įrodymų nėra man visiškai dzin į kalbas.Šiandien šešto ryto norėjau eitį į kambarį bet tas man neleido tai reikėjo miegoti su juo.ir šiaip daug ko buvo,bet nenoriu pasakoti,gal kada kita kartą nes dabar pavargus jaučiuos eisiu miegoti.
♥our lips must always be sealed
04:51