
2011 m. vasario 27 d., sekmadienis

Turbūt svajonės yra mano pats didžiausias ir neįkainojamas turtas.Tik tada suprantu savo reikšme ir polinkius.Tik tada suprantu ko man reikia iš gyvenimo ir ko labiausiai noriu.Tik tada suprantu,kad praėjas laikas nebeateis,bet praėjusius įvykius galima nuspalvinti kita spalva ir ramiai užversti nuo ašarų primirkusį lapą.Gal keista,kad gyvenimas yra grindžiamas svajonėmis,kad būtent mano pačios gyvenimas,jo pamatai,yra mano svajonės,mano patys didžiausi troškimai.
Kartais pradėdu suprasti,kad svajonės yra mano pačios geriausios draugės.Tik jos neišduos,nepasišaipys,nepaliks likimo valioj.Tik jos nuspalvins tavo senesias svajas kita splva ir pridės dar naujesniu bei iš jų gausis nauja svajone,tik daug ryškesnė ir mielesnė.Žinot apie ką aš dabar svajoju?apie praeiti.Tai kas buvo taip neapsakomai gražu,gera,miela ir nepakartojam.Kai nuo vieno žmogaus žvilgsnio mano kūnas pradėdavo virpėti ir širdys imdavo valdžia.Kai niekas pasaulyje negalėjo sutrugdyti ir visi stebėjosi kaip mes taip gerai sutariam.Visi troško,kad pagalia bučiau laimingą,to paties linkėjau jam ir sau.Dabar aš pasitraukiau ir matau kaip jis juokiasi,matau kaip šnekasi su kitomis ir žvilgteli į mane,tada aš nuleidžiu akis,nes suprantu,kad nuleidusi rankas padariau tai ką turėjau padaryti,daviau jam pasirinkimo laisve ir jis pasirinko ne mane.Dabar nupučiu dulkes nuo prisiminimu ir svajonių.Kokia kvaila svajonė buvo būti su tavimi,nors ir priėmiau tave tokį koks tu esi ir niekada nepriekaištavau,kad kažką padarydavai,o gal atvirkščiai man taip reikėjo daryti.Esu dėkingą už tą paskutinį bučinį kai nutirpo visas kūnas,kai atsirėmus į duris apie nieką negalvojau,kai paskutinį kartą taip nuoširdžiai pažvelgiau į tavo akis,bet gailą nemoku suprasti tavęs iš akių,nes jau tada būčiau supratusi,kad tai yra paskutinis mano laimingas kartas.Gailiuosi,tiksliau ne,nesigailiu to ką turėjau,nes tu mane išmokiai būti nepriklausoma.Per tave pasidariau pohujistė ir neberūpi tavo ar kitų vaikinų jausmai,juk jų nėra tai išgalvota.
Nubraukiu dulkes ir nuo senesniu laikų.Kažkada sakiau sau inirtingai,kad man reikia to dalyko,svajojau kaip turėsi tai savo rankose,bet tik gavus aš numečiau į šalį tai.Tai ne daiktas,jis neapčiuopamas,tik jaučiamas ir tai gali labai skaudinti.Todėl dabar elgiuosi atsargiai su svajonėmis,kad kita kartą nubraukus dulkes nuo senų svajonių jos spndėtų ryškiai ir neeikėtų pridėti naujesniu spalvų.
♥our lips must always be sealed
07:16