Vienais ar kitais atvėjais aš mėgstu rašyti.Žinau,kad kartais tai man nesigauna ir dar nebaigiu pradėtų darbų,bet dabar toks metas,kad mintis plūsta viena po kitos ir dar juk žiema.Sedėdama kažką sumasčiau,žinau kad beveik niekas to neskaito,bet vistiek man leisiu pasidalinti savo mintimis ir dar į klaidas nežiūrėkit,tiesiog nemokų taisyklingai rašyti :D
Dienos šviesoje,krenta baltos,purios snaiges,kurios paliečia tavo rausvus plaukus.Šaltukas baltus žandus nudažo raudonai,o rankos pirštus,kurie laiko telefona,nušaldo.Užsimaudamas mėlyną piršytine,ištiesi ranką ir tos snaiges krenta tau į delną,bet dabar tau rankų jos nešaldo.Eidama galvoji,kad būtų gerai parėjus rasti mylima žmogų šalia,rankose laikyti arbatos puodelį ir būtį apglėpta visiokeropa meile ir ta pačia šiluma.Atmerkus akis supranti,kad tai buvo tik įsivaizdavimas ir toliau barbeni tušinuku į savo sąsiuvinio lapą,kuriame prirrašyta neaiškios metamatikos formules.Pakelį galvą į lenta ir automatiškai viską kopijuoji į savi užrašus,kurie jau tuoj prisipildys nereikalinga informacija.
Suskamba skambutis ir vėl lyg koks robotas atsikeli ir visus daiktus sumeti į kuprine,o gal net tašę.išeini iš klases,bet tavo mintis pasileika ten pat kur katik sedėjai.Atsibundi tik tada kai dingsta aplinkiniai,tada supranti,kad niekas tau netrugdys.Tada gali verkti,juoktis,rėkti ar net melstis tam kuriuo net netiki.
Kiekvienas žingsnis tave priverčia susimastyti ar gerai darai,bet visada pagalvojusi darai taip kaip tau patogiau,niekada nepažvelgi į to žmogaus akis,kuriam galbūt esi viskas,o gal net niekas.
Nubraukusi ašaras pakyli ir išeini,nes žinai,kad tai buvo paskutinis kartas,kai iš tavęs pasišaipė.Praeina diena ar dvi ir štai tau jis skambina ra net pradeda rašyti.Tu baidaisi jo,bet jis lyg košmaras grįžta į tavo gyvenima.Sugriauna visas tavo mintis,lieki vėl viena.
-Kas nutiko?,-kiekviena kartą tavęs klausia to paties.
-Nieko,-tas pats atsakymas į pateikta klausimą ir taip kiekvieną kartą.
Visa ta iyra mūsų gyvenimas.Kas mes?Ogi robotai,niekas kitas tik jie.
************************************
Prabudau nuo trukšmo apačioje,kaip ir kiekvieną rytą.Kiekvieną kūno lopinėlį buvo sukaustęs šaltis ir tik pakėlus galvą viskas vėl aptemdavo.Manot,kad aš ligonė?Ne,aš visiškai sveika,tik kankinama tobulo jausmo pasaulyje,meilės.Klausėt kodėl?Visa tai per daug painu,per daug skausminga ir per daug malonu kalbėti.
Tyliai pravertos durys reiškė,kad tuoj man pasakys jog kambaryje vėl nežmoniškai šalta,kad darau blogai jog paliekų langus atidarytus žiemos pradžioje,bet man tai patinka.Patinka atsigulus stebėti krentančia snaiges,kurios šoka tylų valsa.Patinka girdėti žmonių juoką,kuris naktimis sklinda iš kampų.Patinka stebėti mėnulį ir jausti mane supanti šaltį.
-Kiek kartu kartosiu,kad lango negalima palikti atidaryto,juk tu susirgsi,-eilinis pasisveikinimas su manimi ir nuėjimas uždaryti lango.Niekada nieko jai nesakau ir neturėčiau sakyti,ji ne mano mama.Visada žinojau,kad ji manęs nekenčia,bet tas nekentimas buvo abipusis,nes aš rgi jos nekenčiau,tai per ja taip nutiko,kad dabar aš kankinuosi kiekvieną diena,kad nerandu ramybes ir kad mane skaudina net draugai.
Pakilusi iš lovos visada pažvelgiu į veidrodį.Raudoni susivėle plaukai,lyg būčiau jų nešukavusi kelias paras,pajuodusios akys rodė,kad vakar buvo gėriama,o antspaudas ant kairės rankos rodė klubo pavadinima,kuriame vakar vėl linksminausi ir taip kiekvieną miela kartą,kai prisimenu jį.Jį matau kiekviena savo sumatą dieną.Kiekvieną sekunde noriu pasakyti jam kaip jo nekenčiu ir kaip vis dar dievinu.Jaučiuosi kaip darželinukė,kuri pametusi dėl berniuko galvą,padarytų viską kas tik įmanoma.
Gruodžio 1d.Tai mano gimimo diena,bet tuo pačiu aš vis mirštu savyje.Kiekvienais sumautais metais nupiešiu dar viena križiuka ant savo sienos,kurių jau yra 10.Kodėl?prieš dešimtį metų mirė mano mama.Lygiai prieš dešimt metų per mano gimtadienį.Tada man buvo vos dešimt metų ir stovėdama prie jos kapo,nejutau nieko.Nejaučiu nieko ir dabar,nes dabar viskas mirę manyje.Viskas nuspalvinta juodą spalvą,kurį kartais įgauna kitų spalvų mišinio.Taip,jei teisingai supratopte,man jau dvidešimt metų ir aš vis dar gyvenu su tėčiu.Jis tarsi mano draugas,mano gynėjas,mano dar vienas brolis.Niekada jo nevadinau tėčiu,tiksliau po mamos mirties visu vadinu tik vardais ir pavardėmis.Į visus kreipiuosi tik maloniais žodžiais ir nieko daugiau.Mokykloje su nekenčiam mokytojų,bet dievinama draugų su kuriais praleidžiu nemažai laiko.Pati sau prieštarauju ir pati kurių savo taisykles kurias laužau ir koreguoju pieštuku,kurio gale yra trintukas.
Nulipusi laiptais užuodžiau obuolų pyrago kvapą ir katik išspaustų apelsinų aromatą.Niekada aš ir nevalgiau su jais,bet šįkart buvo išimtis,nes juk šiandien mano gimtadienis.
-Labas rytas,-kaip ir kievieną rytą sušuko Matas.
Matas,mano vyresnysis brolis,kuris neseniai grįžo iš užsienio,kuriame studijavo dizainą.Tuo mesbuvome panašūs.Abu mėgome piešti ir studijavom dizainą tik jis tai darė amerikoje,o aš čia berlyne.Jis buvo mano nuodėmių išklausėjų ir patarėju.Jis buvo tas kuris baigiais vakarais mane stipriai apkabindavo ir prieš miega pabučiuodavo į kaktą ištardamas.
-Saldžių sapnų,alisa.
Taip,aš alisa.Dvidešimtmetė mergina,kuriai rupi tik jos pačios nuomonę ir kuri nebelaukia princo ant balto žirgo.Aš ta kuri svajoja apie nežemiškus dalyku ir ta pati kuri dievina savo tėti ir brolį.
♥our lips must always be sealed
04:05
Baigti gerai 12 klasę
2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis