AlisaKiekvienas žingsnis link tavęs leidžia suprasti,kad tu su kiekvienų žingsniu vis tolsti.Kiekviena akimrika pažvelgta į tave,leidžia suprasti,kad kiekvieną karta nusuki akis.Kiekvienas mano šypsnis daro tave liūdnesniu,nes žinai,kad manęs tu jau nebepadarysi laimingos.
*****************************
Namai man asocijavosi su pragaru,nors kaip tik juose buvo šventa ramybė,bet kartais jis tikrai virsdavo pragarų.Tik viena vieta kurioje buvo galima rasti visą šeimyna,tai buvo virtuvė.Visi ta vietą mėgo dėl to,kad ji buvo visiškai balta.Joje nebuvo galima įžvelgti bent mėnkiausios demėlė.Ji atrodė tarsi puri snaigė,kuri namkties tyloje šoka lėta valsa.Naktimis ateidavau čia ir uždegdavau žvakę,mano žingsnius išgirsdavo brolis ir tai pat prisjungdavo,bet taip būdavo retas atvėjis.
-Ei sesut,ar girdėjau ką tau sakiau?,-mojavo šakute brolis.Jis buvo nelabai mandagus,jam buvo nusispjaut ką apie jį manis kiti.Draugų tarpe jis buvo lyderis,kaip ir gatvėje.Jo niekas nekabindavo,jis buvo šelmis,padukęs vaikis.Einant metams jis tapo rimtas vaikinas,bet grįžus namo jis tapdavo tokiu pat vaiku kaip prieš kelis metus.
-Ką sakei?,-jis nusijokė ir vos neužspringo.Man buvo linksmą į jį žiūrėti,bet puse jo pasakytų dalykų aš negirdėdavau ir ne todėl,kad mano klausa gali būti prasta,bet todėl kad aš nesiklausydavau.paskęsdavau savo mintyse ir jose nardydavau tarsi žuvis vandenyje.
-Manau reiktu tavo gimtadienį atšvesti klube,tėtis užsakė tau jį,-pažvelgiau į Matą,o po to į Andrejų.Andrejus mūsų tėtis kaip ir sakiau,niekada jo nevadindavau tėčiu,tiesiog dešimt metų buvau užpruogramuota sakyti tik jo vardą.
-Jus juokaujat?,-jie rimtai pažvelgė į mane.Kartais jie mėgsta pajuokauti ir tai mane nervina.Nemėgstu kai yra žaidžiama su manimi ir meluojama,o o to sužinai,kad čia buvo nekaltas pokštas,kurį turėjau priimti juokais.
-Ne,tikrai aš tau išnuomavau salę,tiksliau klubą,jame galės būti ir kiti asmenys,bet žinoma tu galėsi klube būti tiek kiek norėsi,jis užsakytas visai nakčiai,-prakalbo Andrėjus.
-Bet,-norėjau pasakyti,kad nenoriu nieko,bet brolis pyktai į mane pažėjo.Jis turbūt tos šventės norėjo labiau nei aš ar kas nors kitas,-ačiū,-nusišypsojau ir stipriai apkabinau Andrejų.Kartais tokie mano meilės protrukiai jį trigdydavo,bet būdavo malonu.Juk dukra apkabino savo tėtį,o tai aš darydavau labai rėtai.
-Viskas prasidės nuo šešiu,taigi sesut prašome ruoštis,nes žinant tave tau neužteks dviejų valandų,taigi duodu tau visą laiką kiek liko,-aš nusijuokiau.Jis pažinojo mane kaip nulupta,bet būtent šiandien aš nenorėjau puoštis.Norėjau būti paprasta Alisa,su šortukais ir trumparankovė maike,norėjau būti nematoma,bent jau šiandien.
Pakilusi nuo stalo užlipau į viršų ir užtrenkusi duris,nuėjau prie lango.Tik mano kambaryje buvo plati palangė ant kurios buvo primėtyta daug žalsvu pagalvėsliu ir taip pat ant jų gulėjo laiškai.Visada mėgau skaityti jo laiškus.Nors gyvenome visai šalia,jis mėgdavo man rašyti laiškus,o aš lyg maža mergaite apsidžiaugdavau gavus jį.Visada perskaitydavau po kelis kartus ir tik tada padėdavau ant stalo.O dabar kaip man pasidaro liūdna išsitraukių violetine dežute ir pasiėmų kruvelę laiškų.Skaitau ir bandau suprasti kodėl kiekviename žodyje aš ižvelgių įronijos trupinėlių,melo užuomazgų.Visada maniau,kad tie laiškai rašyti su dideliu nusiteikimu,žiupsneliu simpatijos ir dideli taure meiles,bet tai buvo tik akių dumimas.
-Alisa,galima užeiti,-praverė duris Matas.Jis visada jautė kada man buvo blogai,už tai aš jį mylėjau.
-Žinoma,sėskis šalia,-padėjau laiškus ant kitos pagalvės ir jis atsisėdo šalia.
-Sakyk ar tu jo pasiilgai?,-žinojau,kad šį klausimą jis man užduos,žinojau,kad ir šiandien jis pasirodys tame klube,nes su broliu jie yra geriausi draugai,bet niekada nenorėjau vėl jo pamatyti,nes jis turėjo tai ko labiausia norėjau.Jis turėjo tarsi nematoma aura,kurį mane taip traukė.Jo šypsena visada apukdavo man galvą,o nuostabios midolines akys leisdavo suprasti,kad jis tai pat mane myli.
-Nenoriu,kad jis būtų šiandien čia,-sumurmėjau,bet kaip visada mano brolis išgirsdavo.Jis niekada nepraleisdavo jokio garselio,kurį ištardavau.Jis tarsi skaitė mano mintis.
-Bet juk jis jau nieko tau nereiškė?,-čia aš ir suklupau.Protas norėjo sakyti,kad tikrai jis man nerūpį,bet širdys rėkė,kad man jo reikai.Tiesiog troškau vėl būti su juo.Norėjau viską atiduoti,kad jis būtų,bet aš pasiduodavau tik protui,širdys mano budavo užrakinta.
-Jis reiškia man širdyje,bet prote jis man niekas,-atsidusau ir pažvelgiau pro langą.
-Nebijok jo tikrai nebus,nes jis net negrįžo namo,-ar aš minėjau,kad jsi studijuoja dizainą?Ne?Tai dabar žinosite.Prieš mūsų draugyste jis mėgo piešti,kai susipažinome aš ji pastumėjau link dizaino ir mes planuodavome tobulą ateitį,kuri subliuško.
Kiek pasedėjas mano brolis išėjo,o aš pasekusi jo pavyzdžiu atsidariau spinta.Laikrodis ant stalo rodė jau keturias valandas vakaro,o aš tyliai ieškojau ką man apsirengti.Atsmenu kaip mano brolsi versdavo spinta ir mano kamabryje viskas girdėdavo.Jis stebėdavosi,kad negirdi jog aš atidarau spinta ar ieškau kažkokio drabužio,jam buvo įdomu kaip aš taip sugebu.
Išsitraukusi baltas kelnias ir auksine bliuskute nutipenau į vonai susitvrakyti,žinojau,jaučiau,kad šiandien kažkas nutiks,bet vedama smalsumo aš vistiek ėjau į ta klubą.
♥our lips must always be sealed
04:46
Baigti gerai 12 klasę
2010 m. lapkričio 28 d., sekmadienis