Biography

The name is Skirmante. Aš myliu save,taip,save,nes niekas daugiau tavęs taip nemylės kaip tu pati.Esi iš Lietuvos,o gyvenu viename iš penkių didžiausių miestų.nemėgstu jo,bet tai nesvarbu.Augu su užsispirimu ir nekantraudama kopių link savo tikslų siekimo.Kiekvieną kartą kai nenusiseka,aš atsisuku ir nusišypsau,kad mano priešai man pavydėtų jėgų ir troškimo.

bold underlined strikethrough italic

Mediabox

"If we live our life in fear,
I'll wait a thousand years
Just to see you smile again "

Sweetdesires

Did I hear someone said "cheese" or "chocolate"?

Baigti gerai 12 klasę
Gauti darbą
Kinas:Pažiūrėti Greiti ir įsiute 5 bei teletabius ;D
Sudalyvauti klasės vakarėlyje
PaskaitytiDaug daug knygų iš mokyklos ir nemokyklos sąrašo.
Nuvykti į Kauną
Gauti daug gerų pažymių
būti linksmai
Įsimylėti

Tagboard

cbox recommended.
preferred maximum width to be 200px.

Linksboard

Meet the people I love♥

Meda Aistė
Nissi justina
Yanni Miglė
Grėta
friend friend friend friend

Pastentries

Are you sure you want to turn back the time and read about my past?

♥ vasario 2010
♥ kovo 2010
♥ balandžio 2010
♥ gegužės 2010
♥ birželio 2010
♥ liepos 2010
♥ rugpjūčio 2010
♥ rugsėjo 2010
♥ spalio 2010
♥ lapkričio 2010
♥ gruodžio 2010
♥ sausio 2011
♥ vasario 2011
♥ kovo 2011
♥ balandžio 2011
♥ gegužės 2011
♥ birželio 2011
♥ liepos 2011
♥ rugpjūčio 2011
♥ rugsėjo 2011
♥ spalio 2011
♥ gegužės 2012

Creditorials

NEVER REMOVE THIS SECTION!

Layout Designer:
♥chocodiiction-lovesxoxo*
Others:
♥ ♥ ♥

2010 m. rugpjūčio 14 d., šeštadienis

Visų pirma nežinau ar toliau viską testi,nes prasidės mokslai,bet gal kaip nors ja užbaigsiu :)

Verki,žvelgi,matai,jauti.Apglebė,šiluma ir artumas.Tas patas kvapas,jausmai,aistra ta pati meilė.
Sunkiai pramerkiau akis ir prieš save išvydau brolio veida.Bandžiau pasukti galvą,bet laidai sutrugdė.Smirdėjo vaistais,kuriu negaliu pakęsti.Balta ir tai pat juoda.Jauti ir tuo pačiu viskas dingsta.Kvepuoji greitai,bet kai pavojaus nebėra kvepavimas pasidaro tolygus.Skausmas,štai kas mano geriausias draugas.
-Kaip aš čia atsidūriau?,-užsimerkiau,kad bent kiek sumažinti skausmą.
-Tu nieko neprisimeni?,-su nustebimu paklausė brolis.
-Prisimenu,kad pamačiau juos,pamačiau ji žaidžiant su kamile ir bėgau,tada smūgis ir viskas daugiau nepamenu nieko,-trumpam atsimerkiau.
-Tave pertrenkė mašina,nieko rimto nenutiko,bet turėsiu pagulėti ligoninėj mažiausiai savaite,-bandžiau atsikelti,-nesikelk tau negalima,-jis užriko.
-Tu man neaiškink ką turiu daryti,-sumurmėjau ir atsiguliau,-tai tu viską padarei?,-su pykčio gaidele paklausiau.
-Atleisk,bet juk čia jo dukra,o beto tu irgi ne ką mažiau nori ji pamatyti,-jo žodžiuose buvo lašelis teisybės.
-Nenoriu visko pradėti iš naujo,-suskaudo ranką ir aš suklykiau.
-Kas yra?,-priėjo arčiau brolis ir atsidarė palatos duris.
-Man skauda ir prašau neleisk čia nieko net dukters,-tyliai pasakiau ir už jo nugaros pamačiau jį,dėl kurio kankinausi penkis metus.
-Mele,-pažvelgė į mane ir pajaučiau,kad jis pergyvena dėl manęs daug daugiau nei aš pati dėl savęs.
-Išeik,-sušnabždėjau broliui ir jis nieko neklauses išsmuko iš palatos.
-Kaip tu?,-prisėdo prie manęs ir įsmeigė į save rudas akis.Vėl tas pats žvilgsnis.Akimirka ir vėl tu skendi prisiminimuose.
Žiema.Lauke gal minus dvidešimt,o mes be palto lakstom po parką.Sningą ir aplipe snaigėmis krentam ant snieko.Skaičiuojam kiekvieną nukritusia snaige.Suplojam kas dešimtu snaiges nukritimu.Einame namo ir sėdime prieš židinį bei geriame kavą.
-Nenoriu šnekėti apie save ir tiesiog tylėk,sedėk ir tylėk,-užsimerkiau,kad ašaros nepradėtu riedėti skruostu.
Tyla.Spengenti tyla ir žmoniu klyksmai.Džiaugsmas ir ašaros.Laimė ir pavydas.Tu ir aš.Niekas daugiau negirdi mūsų tik mes patys.Aplink tamsu ir šviesos nereikia.Žinom,kad tai klaida,bet niekas negali mums sutrugdyti.Viskas susilieja,garsai,šauksmai,muzika.Viskas kartu.Niekas nemato ir niekas nesužinos kas buvo tada.Ta akimirka niekas nemanė,kad paslapčia stebi tavo brolis,kad jis viską matė.Tai buvo silpumas,akimirka kurios neturėjo būti,bet ta akimirka apvertė aukštyn kojom visų gyvenimus.Supratom,kad negalim nieko apgaudinėti.Trys mėnesiai ir tu jau kažkur.Kažkur kur aš nežinau.Dingai ir niekas man nesako kur tu.Sužinai,kad turi duterį.Grįžti tada kai manau,jog viskas baigias.
-Netylėk,-sumumėjau ir pramerkiau akis,-tylėjom visus penkis metus,man to pakako.
-Melani,-jis atsisėdo arčiau.
-Aš Melė,Melė,-nusijuokiau ir vėl suskaudo.
-Atleisk,-jis nuleido galvą.
-Atrodai kaip Kamilė kai ką nors prisidirba ir atsiprašo,tas pats žvilgsnis,-nusišypsojau ir jis pakėlė galvą.
-Kodėl?,-jis surimtėjo.
-Tu viską žinojai,mano dėde tau pranešė...,-nutylau,o gal jis nieko jam nesakė.
-Aš iki vakar nieko nežinojau,kodėl slėpiai?Juk bučiau pasirūpines,nemanyk,kad esu gyvulys,-jis šiek tiek pyktelėjo.
-Aš maniau,kad tau pasakė ir tu pats jos nenori,-atsisukau į ji,bet vėl suinkščiau.
-Tu rupi tik pati sau,-jis jau stojosi.
-Tai taip tu lengvai viską vėl paliksi?vėl dingsi nežine kuriam laikui ir vėl kankinsi mane?Tu pats nežinai ką aš išgyvenau,tu to net nenori girdėti,taip tu gyvūlis,nes tu nemoki elgtis su mumis,tu nemoki spręsti bėdu,tau geriuasia nuo visko pabėgti,-šaukiau,o jis priėjo prie manęs.
-Tu net neįsivaizduoji ką man teko iškęsti,-jis pasilenkė ir pabučiavo,bet greitai atsitraukęs, iššėjo iš palatos.